Maldos dievams ir deivėms

Klaipėdos Romuvos malda dievams

Gabijos šventajai ugniai degant
Nusilenkime Dievams ir paprašykim,
Kad ten, kur tarpsta nedarna,
Dievai mums leistų nešti darną,
Ten, kur kančia – palengvinimą,
Tikėjimą – ten, kur abejonė,
Kur neviltis – atnešti viltį.
Ten, kur tamsa – kad skleisti šviesą,
Kur liūdesys – dalinti džiaugsmą,
Kur sumaištis – ramybę, gėrį nešti.
Tegul Dievai padės mums pernelyg nesiekt
Paguodos –verčiau patiems paguosti,
Supratimo – verčiau patiems suprasti,
Meilės - verčiau patiems mylėti,
Dievų valia teduodami mes gausim,

Atleisdami – tesusilauksim atleidimo.

Ir mirdami – atgimsim dausose
Į Amžiną Šviesos Šaltinį.
Tebūnie taip!

Maldos kitiems dievams

Perkūnui
O, tu maloningas dieve Perkūne, teikis mums reikalingu laiku pagelbėti ir malonų lytų duoti, kad žolės lapotų ir kad mums nelaiku vėtra, kruša ,žaibai ir griausmas bėdos nedarytų, O tu, galingasis dieve, teikis šalin pravaryti piktąjį Pykuolį su jo draugais ir pavaldiniais, kad jie mums žalos nedarytų ir mūsų javams.

Dieve Perkūne, apsaugok mus .

Dzievuli, Dunduli, prašau pro šalį, pro šalį. Mes maži piemenėliai mūsų ploni marškinėliai, bailūs gyvulėliai. Čionai nekrisk, čionai nedunduliuok, mažų neskriausk, gyvulėlių neguzdzyk. Pro šalį, Dunduli, pro šalį .

Perkūne dievaiti. Nemušk ant mano! (iš Riugeno salos runraščio)

Pone karaliau. Dieve Perkūne,
Dovanok mums gerą orą
Idant pažintų žmonės tavo,
Jog tu esi ponas Dievas mūsų .

Dievaiti, Perkūne paliepk Algiui, kad suplasnotų savo keturiais zvimbiančiais aukso sparneliais ir išgąsdintų nevidonus kryžiuočius.

Tu gi aukščiausias Perkūne,
Kas vasarą griaus debesyse,
Tu pasauliui primink, kad
Dievai Lietuvos dar gyvuoja.

(Marcelinas Šikšnys)

O aukapirmis Perkūne, aukščiausias dievaiti mus didis. Dangų ir žemę tu purtai, gyvendamas aukštai debesyse. Viską pagimdei tu vienas ir vienas gali pražudyti. Teikis gi ir dabar nuo savo tarnų šias aukas priimti .
Tėvas Perkūnas
Sūnus devynis turėjo
Trys trankė, trys griaudė,
Trys žaibus mėtė .

Žemynai

Rytais ir vakarais atsiklaupę bučiuodavo žemę kalbėdami: iš žemelės perėjau į žemelę nueisiu.

Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu, tu mane šeri, mane nešioji, tu mane ir po mirties pasiimsi.

Pradedant arimą tris kartus semdamas pripildydavo kaušelį, po to nuliedamas sakydavo: žemyenėle, žiedkelėle, sužydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visokiais javais. Buk mums maloninga deivė, visiems tiems mūsų darbams tepadeda javų dvasia. Blogus žmones nušalink, kad mūsų neišjuoktų.

Dėkoju deivei, kad mus sveikus išlaikei. Tegul bus ačiū visiems, kurie visą tai gerai atliko. Lai jiems deivė duoda sveikatos. Tegul laimina mūsų gėrimą, kad linksmi būtume ir linksmi išsiskirstytume. Tegu ateityje duoda mums daugiau, o ne mažiau.

Deive ir tu Žemenėle, mes tau dovanojame šitą gaidį ir vištą . priimk juos kaip auką, kuri aukota iš mūsų geros širdies.

Žemynėle, būk linksma, priimk šią vėlelę ir gerai saugok.
Žemynėle, būk linksma ant mūsų arklių.

Užkalbėjimai nuo gyvatės:

Žemynėle, Metelėle, kur buvai te būk .
Žemė žeminga, mums gerybė, jai blogybė.

Tirštas rūks,dirvą, rasą, brandžią varpą žemynėle, žiedkelėle išlaikyk sveikatoje ir gerybėje. Žegnok valgomus, geriamus, sėjamus, akėjamus ant šios žemės pasidžiaugti. Apsaugok nuo alkano žvėries.

Žemynėle, žiedkelėle pakylėk mūsų rankų darbus .
Žemė, Žemyna, tu priimk mus. Mes tavo vaikai, mes tave mylime, mes tau dovanėles duodame.
Seniai žmogus lenkėsi žemei ir duonai

Žemė, žemynėle, atliuliuok
Baltais rugių laukais.
Žemė, žemynėle, atsiubuok
Verkiančiais mano beržais
Žemė, žemynėle, tebunie
Tavo duona mums – saldi, skalsi.

Žemyna, žietkelė, žydėk rugiais, medžiais ir visais javais .
Žemynėle, mus kavok
Dirvas mūsų peržegnok,
Peržegnok girias, laukus,
Klonius, lankas ir šlaitus.

Gabijai

Miegok ugnele, kaip pelyte lizdelyje. Nenusauk kojyčių ir nekelk sparnyčių.

Pirmiausia duodu garbę tiems namams ir tam stalui, kur lino žiedu užtiestas, uzbonais apstatytas, kviečių varpa padabintas, šventa Gabija apšviestas.

Gabija dievaitė, pakilk garu, neleisk kibirkštų.

Šventoji ugnele aš tave gražiai palaidosiu, kad nesupyktum.

Gabija ugnele, gulėk užklota šventais patalėliais.

Šventa ugnele gabijėle, užkopiama gulėk, užpučiama žibėk.

Ugnele, Gabijonėle, nekurstoma nedek, užklostoma miegok ir nevaikščiok po šiuos namelius.
Šventa Gabieta, neaukštinkis, neplatinkis, kaip dievo palikime taip ir mūsų gyvenime.

Gyvenk su mumis ramybėje šventa Gabieta, sužiepta žibėk, sukaupta gulėk, smegčio valandoje mus griešnus neprastok.

Gabietėle, kai aš atsikelsiu tave gyvą rasiu.
Šventa Gabija, būk rami ant vietos.
Miegok ugnele, miegok Gabijėle, kai aš atsikelsiu, tave gyvą rasiu.
Šventa Ugnija, miegok užklota.
Šventa Gabieta, kervokit mum nuo ugnies .
Šventa Gabieta, užkaupta gulėta, užkurta žibėta. Kai numirsima, uždek mum žvakelę, pasiremti lazdele ir eiti namučio.

Deive Gabija, mes pašomme, kad duotum mums su kaupu daugiau o ne mažiau, geriau negu blogiau. Bet, tu Gabija, būk maloninga mums.

Miela deive Gabija, mes taip gražiai atlikome apeigas . Būk linksma mūsų dievaitė, laimink mus mūsų vaikus, šeimyną, namelius, trobeles, galvijus, javelius.

Šventoji Gabija būk rami ir sveika.
Ilsėkis Amžinoji ugnie, ilsėkis per ilgą naktį ir ramybę suteiki mums.
Gabija dievaite, sušildyk mus. Mes tave gerbiame, aukojame ugniai druską.

Vaidilučių giesmė.

Šventa ugnele,
Mes tave kurstom kas dieną
Ir tavo darbus
Galybę tavo
Žino ir gerbia kiekvienas
Kam nebaisi tu,
Nepavojinga
Žmogaus pastogę
Šventos žingčios –
Viskas į pelenus virsta.
Ir didi giria
Žalia nuo amžių
Žūsta nuo tavęs nekirsta.
Ugnele šventa
Šventa ugnelė
Mes tave kurstom kas dieną
Ir tavo darbus
Galybę tavo
Gerbia ir žino kiekvienas.

Saulei.

Aušta Aušrelė, kaip gelumbėlė, teka saulelė kaip rutulėlis,
Saulute motinėle, išbaltink linelius.
Žemė, žemybė, Saulė šviesybė tau blogybė, man gerybė. Kur buvai, tenai vėl eik.
Nuvažiuok debesėli, sunkiuose ratuose, atvažiuok saulele rateliuose, rateliuose.
Saulele motinėle, vakaran, vakaran. Vaikeliai mažulėliai patalan, patalan.
Dienužę vargstant, vakaro sulaukus, Saulyte močiute, pastiprink mus .
Saulala motula, neaplenk kiemo mūsų.
Kas ten teka per dvarelį?
Saulala ridulėla. Saulala,
Saulala ridulėla. A ku tar
Neša pas dvarelį? Saula
Ridulėla, saulala, saulala
Ridulėla.

Apeik, sauluže, aplink dangužį, saulelio lėlio.
Suskaityk sauluže ar visos žvaigždužės.
Saulala motinėla, dangumi eidama,
Neaplenk kiemo mūsų.
Saulala motinėla, dangumi eidama,
Neaplenk ežero mūsų.
Paplaukiok luotu auksiniu.
Po leveliu šaltinėlis
Tyras vandenėlis,
Kur ateis saulės dukrytės
Anksti burną praustis.

Saulele, Tu pavarei šaltąją žiemą,
Prikėlei visus augalus.
Prašome tave mūsų užsėtus ir
Sėjamus javus derlingai užauginti
Ir mums suteikti savo malonės - duonelės.

Jauns Mėnuo jaunikaiti,
Dangaus žemės karalaiti,
Tau sudilti, o mums pražilti.
Tau pilnatis, man sveikata.
Tau šviesybė, man gražybė.
Tau ponystė, man jaunystė.
Dieve duok tau pilnystę, o man dangaus karalystę.

Mėnuo, mėnuo, mėnulėli
Dangaus šventas Dievulėli.
Duok jam ratą, man sveikatą,
Duok jam pilnystę,
Man Perkūno karalystę.
Jaunas Mėnesėli, mūsų karalėli
Tu visados švieti, visados mus linksmini
Atnešk mums linksmybę,
Naudą ir gerą laimę,
Kad tau Dievas duot pilnystę,
Man Perkūno karalystę.

Toji žvaigždelė rytmetėlė
Visą dangų išvaikščiojo
Visą dangų išvaikščiojo
Prie Mėnulio sustojo
Oi, mėnuli, mėnulėli.
Oi, oš nūnai tai prie tavęs,
Oi, oš nūnai tai prie tavęs,
O, jau rytoj prie saulelės.

Laimai – Daliai

Neverk mergyte ramink širdelę. Rasi būsi Laimos skirta, būsi mano miela.
Algis ir Alginė ant aukso sparnelių atneš karalienę Laimelę.
Laima šaukė, Laima rėkė
Basa bėgant per kalnelį.
(per Rambyną )
Dalia mano dalelė, kaip miglota saulelė.
Žemaitė lietuvė visko mokina,
Laimelė mergaitėms vainikėlius pina.
Aukštasis žmonija laimina,
Dievaite Laimele
Mūsų burtus, laukus
Lietuvos žemelę palaimink.

Laima ir Kore, garbingi dievai, kurie laiminat žmones. O visi amžinieji dievai, amžinosios deivės. Garbino jus mūsų žmonės nuo amžių pradžios ir šiandien garbins jie dabar ir taipogi per amžius.

Švaistikui

Kad teiktųsi maloniai ir giedrai šviesti javams, pievoms, gėlėms ir visam jų turtui.

Jojo Švaistikis per lygų lauką, per žalią girią. Jo žirgas koja gyvatę pamynė, per vidurį sutrynė. Gyvatė raitosi aplink kojas, viniojasi aukščiau kulno, žirgą kanda, žirgui žaizdą daro, žirgo kraują nuodija.

Žirgas žvengia, šventam Švaistikiui skundžiasi. Švaistikis nuo žirgo nusėdo, gyvatei kalba:

-Aš tavi užgavau, tu mani užgavai, dovanok man ir aš tau dovanoju.

Saugokis nuo Laumos žabangų berneli,

Nuo akių Švaistiko sergėkis mergelė.

O, tu, Šveistikėli, atsikreipk nuo mūsų, pasirink takelį į priešus.

Žvaigždini, keleivių dievaiti gerasai. Meldžiame malonės. Namo pagrįžę tau prideramą dalį skirsime.

Ievarui

Augo ievaras laukuose

Oi, ievar, ievarai žaliasai.

Parėj ievaras namuosna,

Oi, ievar žaliasai.

Grįskime mergos ievaro tiltą

Aleluma rūtele ievaro tiltą .

Iš ko mes grįsim ievaro tiltą.

Aleliuja rūtele ievaro tiltą.

Iš beržų šakelių amalėlio lapų

Aleliuja rūtele ievaro tiltą.

Augo ievaras vartuose

O jo uogelės languose

Leido šakneles į žemę

O viršūnėlę į dangų.

Žemininkui

Beriant pirmą saują grūdų:

Duodu tau Žemininke sėklą, kad tu man atiduotum šimtą kupinų sėklų. Augink ir brandink mano pasėlius, kad užaugtų ant mūsų visų dalių, neužmiršk alkanų gyvulėlių, paukščių, vabalėlių. Atitolink audrų ir krušų debesis naikinančius javelius.

Tau, o, Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius išlaikei. Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, maro ir nuo mūsų visų priešų apsaugojai.

Tau, o, Žemininke, teikis priimti mūsų auką ir maloningai valgyti.

Imk nepaprastai mylimas dieve, Žemininkai, mūsų auką.

Tai tau, o, Žemininke, mūsų dieve aukojame ir tai darydami dėkojame už visokias gerybes.

Veliuonai.

Velionio vėlės ateikit pavalgyti drauge su mumis dešrų su mirusiais.

Dovanokite vėlelės, būkite sveikos, sudiev. Laiminkite mus gyvenančius, ramybė šiems namams. Eikite ten, kur jus likimas veda, bet atminkite – nei ateidamos, nei išeidamos per mūsų slenksčius, kiemą, daržus, pievas, laukus, nedarykite jokios žalos.

Ateikite, Jūsų vėlelės, atsigerkit, vaišinkitės su mumis.

Atidarykite vėlių dureles, o pasodinkite į vėlių suolelį. (Iš laidotuvių raudos)

Valiuliui – Valiui

Artimas senovės lietuvių dievui Velniui – atsakingas už mirusiųjų vėlių nugabenimą į pomirtinį pasaulį.

Valiuli dievuli, kraują suturėk, dūšios iš kūno nevaryk, kad su krauju nebėgtų, kūno vieno nepaliktų. Per kietą akmenėli, per aukštą ąžuolėlį, Valiuli dievuli, kraują įsakau kraują gyslose laikau.

Pergubrei –Pergudei

Duok man žiedų, duok Grubyte. Padaryk gražiai vainiką. Duok šventą dovaną tavą.

O, viešpati, deive mūsų Pergrudė, tu įkyrią žiemą nuvarai, o teikiesi žolynus, gėles ir žoles visoje žemėje dauginti, nes dabar tavęs prašome, kad mūsų pasėtus javus ir tuos kuriuos sėsime gausiai padaugintumet, kad varpingi augtų, o visus kukalius teikis sumindžioti.

Tu nuveji žiemą, tu gražini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja.

Aušrai.

Gieda gaideliai ryteliuoja, aušta aušrelė žaruoja.

Aušta dienelė, dangun žarelė, sėdi mergelė ant aukso krėslelio.

Pabrėkšk, Aušrelė, tekėk Saulelė, spindėk Aušros žvaigždelė.

Aušta aušriala balta žariala

Ant tos žarialos aukso krėslelis

Ant to krėslelio sėdži paniala.

Aušta Aušrelė, kaip gelumbėla, teka Saulelė kaip rutulėlis.

Lado, Aušrele, lado.

Vakarinei.

Vakarinė žvaigždelė visą dangų išvaikščiojo ir pas Mėnulį sustojo:

- Oi, Mėnuli, oi tėvuli, aš šią naktį – tai dėl tavęs, o jau rytoj – dėl saulytės.

Oi, teka, bėga Vakarinė žvaigždelė, visas žvaigždeles pasikviesdama. Oi tik nekvietė šviesaus Mėnulio.

. Gabjaujai

Viešpatie dieve, gabjauja, mes tau padekavojom, jog galėjom tavo šitas geras dovanas gerai išdirbti.

Praamžiui – Aukštėjui

Tu didis Krivių Krivaiti garbė tavo auga

Neduok, Praamžiau, Laimužę lemti, tam pačiam kaime mergaitei augti.

Kol Aušrinė rytą lemia

Tau ir jūra, tau ir žemė,

Tau gied Prads visokiausias

Būk pagarbintas Aukščiausias.

(Tai karo žygio metu, rytmetinė malda, pulkams sėdant balnuosna)

Didysis Dievaiti, tedovanoja raktus, tenupina vainikus. Tegul sujungia, priglaudžia, rakteliais rausia.

Dievui dienelė praėjo su Laimuže bešnekant, kam bus mirt, kam gyvent po balta saulyte.

Lėlai.

Oi. Lėla, Lėla, nieks manęs neveda, kad kas vestų didžią dalį rąstų.

Kupolei.

Kupole, Kupole. kur tu žiemą žiemavojai, kur tu dabar praleidi vasarą. Žolėse kvepiančiose ar po gėle?

Kupolė atsako: Žiemavojau pusnynuose, vasarą žaidžiu žolynuose.

Ein saulelė aplink dangų.

Oi Kupola, Kupolėli

Aplink dangų mėnulio kelti

Kelkis Mėnuli, kelkis šviesusis

Oi, Kupola, Kupolėli.

Rasai

Kukol rože, ratilio, kas laukely vaikšto? Rasyte, Rasyte, Kupoli, Kupolėli.

Deivei Išskalbėjai.

Oi, deivute, deivužėle, išskalbk mano amžiutėli, kad skaistus eiti galėčiau, nuogas danguj nestovėčiau.

Samanėliui

Pirma uogelė Miškinėliui, pirmas grybelis Samarėliui, kad po girią nevedžiotų, kelio nepastotų.

Miškinėli, Samanėli aš girelės nekertu, lizdelių neplėšau. Aš paukštelių nemušu, man kelio nepastok, manęs girioj nevedžiok, namo grįžti nekliudyk.

Ganykliniui

Ganyklini dievaiti, ganyk mano karvaitę, ganyk mano patieką. Neleisk vagio vilko.

Vaižgamtai

Vaižgamtos dievaite, augink mano linus taip ilgus, iki mani, nie duok mumis nuo jus eiti.

Imkimės verpstes. Riškim kuodelius, statykim stakles. Vaižgamta ant mūsų susimils, nes mūsų augalotoji mergaitė, nenikstelėjusi ant vienos kojos išstovėjo.

Dimstipačiui

Anksti rytą kėliau, dimsties vartus vėriau.

Austėjai

Aš esu lietuvių bičių globėja, todėl liepiu prieš pradėdamas darbą bityne, gerai pasiruošk, nes Dievo bitelės yra labai jautrios į kiekvieną išdrysusį sutrukdyti jų ramybę. Be reikalo neerzink šaunių darbininkėlių.

Austėja – bičių valdovė ir šeimos dievaitė. Jei yra bičių šeima, yra ir žmonių. Tokia senųjų baltų išmintis.

Bičiuliai - šeimininkas pirmas eina per gryčią, o kaimynas iš paskos. Bičiulis – kaimynas klausia: Kas čia eina? Šeimininkas – bičiulis atsako: Deivė Austėja. Ką jį neša – kaimynas. Geras dienas – šeimininkas.

Patrimpui.

Patrimpas galvą apsikaišęs, laikydamas rankoje rėtį

Visokias sėklas susimaišęs, keliauja pilna sauja sėti.

Kur koja jo užžengti gauna, tuoj mainos tamsūs rūbai žemės,

Tuoj veidas jos nebeaptemęs, sušvinta pievos ir laukai.

Patrimpas patrempia ar padėt kam reikia.

Jaunas dievaiti Patrimpe, nuo amžių pradžios kurs nesensti. Jo sesutė Gražuolė linksma vis ir graži ir maloni.

Pilvyčiui

O Pilvyte! kam tu maloningas, to aruodai pilni duonos, tas tur aukso ir brangakmenių, tą garbina visas pasaulis.

(Iš senovės lietuvių dainos)

O Pilvyti, leiski gražiai visus javus nupjauti ir į klojimus sukrauti.

Kovui

Stiprus kovoj ir smarkus garsingas, Kove dievaiti. Ginčams išspręsti visada tu suvedi žmones į kovą. Pergalę duodams narsiems, bailiuosius žudydams ant amžių. Žirgą aukodami puikų, tą gyvulį tau maloniausią. Meldžiam mes iš tavęs pagalbos baisioje kovoje.

(M Šikšnys)

Dzivsvyčiui - žvejų globėjui

Dzivsvyti dievaiti, sergėk mūsų Tajuvaite, Ddzivsvyti dzivaiti.

Žalčiui

O tu žalty, žaltinėli

Dievų siunti siuntinėli

Veski mane in kalnelį

Pas mielą dievelį.

Karaliau liepsnotas, gyvačių viešpats, žvilgterėk akele po savo karūnėle.

Matydama mirusį žaltį saulė apsiverkia.

Kaukams

Neužmiršk kaukeliams numesti plutelių. Alučiu palaistyk menkų jų galvelių. Nesaugos be to jie trobelių. Lado Kaukeliai, lado.

Pykuoliui

Pykuoli senas dievaiti, prieš veidą išblyškusį tavo dreba kas gyvas, nes jaučia veiksmingą gyvenimo galą, Jauti tau riebų aukojam, nepyk tik dievaiti ant mūsų.

(M .Šikšnys)

Raganai

Vidūnas rašo: O Ragana, yra galia dievybės, kuri pasaulį ir likimą valdo. Ir visą regi, kas tik paslėpta – danguj, žemėj ir net pragare. Giliausius ji regi slypinius, kaip praeities, dabarties, taip ateities. Ji atveria kiekvienos esmės gelmes.

Laumei

Laume, laume, neik ratelin.

Laume, laume skęsk.

Jei tu mane įtrauksi

Tai ir pati nuskęsi.